Šiuo metu yra prisijungę 7 svečiai ir 0 narių
Jūs esate neprisijungęs | | registruotis | 
Visuomeninė Lietuvos LGBT+ svetainė
Apklausa
Ar Jums patogesnė naujoji GayLine.LT svetainė?
Balsų: 356, komentarų: 5
Reklama
Jūsų kūryba
Kai statysi tu, o griausiu sienas aš,
kai tu prabilsi tylia kalba, o aš vis dar griausiu sienas.
Kai liūdėsi, aimanuosi ir skųsies dangui, aš tebegriausiu tas pačias sienas..
Ir net tada, kai svajosi, planuosi ir vilsies,
gal tuomet jau būsiu sugriovęs popierines lėlių sienas …
Daug žada, mažai teikia …
Taip ir pasensiu nesulaukdamas … - viskas po laiko.
Lėtai žiba, dar lėčiau skęsta – nei tu, nei lemtis - man to nepasakot
Tebūnie taip – nėra nieko blogai –
du atstumai, o čia dar rožių kalnai..
Į ten, kur laukia – jau kyla mano sparnai.
Bet neveltui, juk ne veltui mane pasirinkai
(2007 02 22)
Kaskart į ją pažiūrėjus tarsi širdis nebyli palikdavo.
Nesuprasdamas to, kas many, aš ir toliau vaidinau garsiam spektakly.
Daug veikėjų, bet tarp jų nė vienos tos, kurios man tada reikėjo.
O kas dabar išliko nei tie patys jausmai surūdiję?
Jai buvau reikalingas, Ją dalinau ir buvau laimingas.
Dabar dalinu, bet laimingas neesu.
Tai iš įpročio, kuris nuolat aplanko mus.
Kodėl tos pačios sienos ir ta šviesa, kuri mane palieka?
Kam tos pasakos ir tie keliai?
Prieš juos gal galiu jaustis laisvai?
Niekad nesuprasiu, kam Meilei esu reikalingas.
Ne man ši paslaptis.
Ne man ją įminti..
(2007 02 16)
Iš meilės gimiau
iš meilės veikiau ir stačiau.
Dėl meilės gyvenau ir dėl jos kentėjau.
Meilės galia tokia didinga ir liepsnojanti, tačiau … jos nesusilaikiau.
O dabar..
dar vis dėl meilės kukčioju,
dėlei meilės tebegyvenu,
dėl tos pačios meilės statydamas verkiu ir lieku pilnu šuliniu.
Jei tau svarbi mano meilė,
prašau, semkis mane!
(2007 02 03)
Kai suprantu, kad praeity daug iškentėjau, įgaunu daug jėgų kovoti su ateitimi.
Kai ateina ji, aš kaip kozerius ant stalo mėtau praeitį.
Ateitis man nekenksminga!
Jau galiu ir ją valdyti!
Ne rankom. Ne..
ir ne širdim tyra.
Bet griežtu protu ir praeitim sunkia.
Negailėki tu manęs. Nereikia šitaip..
Aš daug stipresnis ir už kančią ir už laiką.
Praeičiai atidaviau save visą, dabar iš ateities susigrąžinu visa, ko man reikia,
Ir džiugu, ir liūdna, nes širdies tyros nebėr..
vien tik sienos pilkos į mane žiūrės..
(2007 01 29)
Sėdžiu ir galvoju..
Gal pakaks pagaliau kurti rytojų..
Čia rėkia.. o ten jau ir apkalbinėja
Nenoriu to, bet suprasti reikia.
Ne aš išmintis..
Ne aš tas vaikas, kuris tau vakar atsakė: - Aš ne kvailas!
Tai, kuo tau tapau – nebeatsitiesiu jau niekad..
Nemanyk, kad laikas stipresnis
Jėga.
Ji mano draugė..
Ji mano priešė..
Ir tai, jei skaitysi, neatleisiu sau niekad.
(2007 04 12)
Tarp paslapties ir svajonės baigiasi ribos vilties
Ramybės dvelksmas netenka prasmės..
Kažkur kelias – eiti reikia, nors nežinia kur
Pamažu ir tolyn žengdamas pajunti nurimstančius senus laužus,
pamatai užgesusius ar teberusenusius židinius
Viltis dar nesugrįžta!..
(2007 09 05)
Manęs paklausė: vienos sielos - kam jos tau?
Manęs paklausė: vienumos artumas - ar jauti tai?
Manęs dar kart paklausė: ar aš beviltiškas?
Ar visuomet linkteliu galvą, išgirdęs žodžius, kaip “Jausmas”, “Meilė”, “Prieraišumas ?”
Ką galėčiau jam atsakyti: beviltiškas jausmų ligonis?
Ar nutylėti, nežinodamas, kaip tai argumentuoti ? …
Tik siela kažko vis dreba. Vis tik tai jau buvo paliesta.
Ir šįkart bus vėl per vėlu.
Drugys - drugiui, o žmogui kas? Žmogus?
Likę vieni, mes taip ir pasensim.
O rankoj - tas pats drugys - kaip ašara gaili nukris.
Šįkart neverksiu.
Šįkart - atsikelsiu ir nugalėsiu.
Neveltui žvaigždėse mačiau save, o žemėje - manęs jau nebėra.
Slepiuosi nuo visų: bado sotumo, dienos tamsumo, mirties galingumo.
Bijau ir…
drįstu eiti vis toliau.
Pamirštu save.
Kalnai ir jūros sukilkit manyje!
Nerimastinga siela blaškos vienumoje.
Aš medis, Tu – vanduo.
O kas tas tipas? Gal jis mano vėjas?
Pajust ašarą ant lupų. Padėti ranką ant peties.
Kieno tiesa?
Ar tavo, ar vėlei mano ?
Neišsigandau, bet tik drebu, nes planavau ne tai, kas nuo manęs dabar pabėga.
Išeidamas pasižiūrėsiu į tave ir būsiu jau ne vienas, ir vis tik - drebėsiu nerimaudamas apie keliaujančią pirmyn savo sielą.
Saugau tai, ko neturiu,
bėgu ir grįžtu į ten, kur neesu buvęs,
mastau apie tolius arčiausius,
ilgiuosi nepatirtų jausmų mieliausių,
myliu prie ko neesu prisilietęs, o kartu ir skęstu juokų jūroj.
Sielą drasko nematyti vėjai,
vejuosi laiką būsimą.
Taip gera prisimint ir daug ką nutylėt...
(Jonui)
Ant tvirtų pamatų aš tave sužvejojau:
kol sidabro lašai ant veidų – vėl tave suviliojau.
Mėnuo švietė aukštai – tu manęs nebijojai,
kai saulė kilo aukštai, išsigandęs kur tu prapuolei ..?
ATSILIEPK - jūra kalbina žodį...
ATSILIEPK - žole pavirtęs aš linguoju...
ATSILIEPK - smėlis rankose byra...
ATSILIEPK - meldžiu atsiliepk
(Gedui)
Sugrįžt į dulkę pavirtus, prisiliesti – gal tai jau netikra?
Atrasti, pajausti, suprasti, ar man dar daug skirta
Mylėti ir atleisti...
Išeinu, palikdamas viską...
Šviesa gęsta, bet aušra jau švinta, tad
išeinu, palikdamas viską.
Kaip tau išreikšt, kaip galiu apsakyti kaip širdy gyvenu?
Vienišumo jausmas apsunkina pečius..
Jausmų kokteilis ir dar šiek tiek.
Bet kiek mes siekiame savo lemties?
Gal pasimetęs kur plačioj erdvėj, pranykt galėčiau lyg ir amžinai, tačiau, netekęs vilties, ir vėl grįžtu – atsigert ir pasisotinti iš tavųjų delnų..
Graudu, linksma, svaiginančiai gera..
mylėti vienumą – likti per amžius?
Kur ir kas man atsakyt galės: kodėl taip jaučiuosi? Kodėl ir vėl?
Aš augu Jame kaip vaikas, trokštantis paguodos.
Jame per amžius džiaugsmas.
Ar širdis tai patirs?
Širdis laisva, meilės pilna kyla.
O kad nenusileistų ji, meldžiu!
Rankos kyla į Tave, mano Tėve,
akys laukia Tavo žvilgsnio pilno ir gilaus.
Balsai širdies kaskart prabyla, kai Tu esi, o Viešpatie, esi.
Ar girdi?
(2005 04 26)
Nelauk.. juk jau per vėlu..
Paukštis išskrido į kitus kraštus.
Nusinešė svajas ir norus, ir tas mintis, kurios dar liko.
Bet tu tikėk! Jis sugrįš!
Vieną dieną, kai tu tuom jau nebetikėsi.
Tik lauk.
Plačiais sparnais priglaus tave, į laimės šalį jis nuves.
Ir kaip pasakoj – drauge
(2005 04 18)
Diena naktimi pavirto, kai žmogus atrado nuodėmę.
Tyros dvasios šventovė sugriuvo.
Griuvėsiai – nuodėmės namai, kaip Viešpats, kurio tu nepažinai.
Bet Jis tavęs laukia kantriai ir tvirtai grįžtančio
Atstato šventovę
Kaip tuos griuvėsius Šventajame Rašte
Per tris, per tris dienas
Jis tau puotą iškels, į linksmybę parves
Tikėk tuom! Jis lauks
(2005 07 18)
Kai tankūs debesys dangų užklos
ir saulę tuo pačiu uždengs,
neskubėk sakyti, kad jau per vėlu.
Gyvenimo kelias..
Jis toks vingiuotas.
Apkabink mane tvirčiau ir aš einu..
Nusišypsok man ir sudegsiu,
kai ta šypsena jau degina jau nereikalingus ir bereikšmius prisiminimus
Liepsnoje pasiliksiu..
(Maksui) (2005 07 13)
Sopulingas, ištroškęs tiesos, kilki, sakale, ieškoki tiesos.
Gal tave vėjai šiauriniai blaškys,
o gal saulė kaitri akis tau badys
nebijoki tiesos!
Jei ir sparnus nudegsi nepaliaujamai kilti tiesos link..
Jei vardo neteksi, būki bent savimi..
Esi per geras, dosnus, sakale nakties
bet ar tam esi?
Esi laisvas, nevaržytas, nesuprastas ir galingas,
bet ar to kam tavęs reik?
Esi gal bent tam, kad tu mano dalis..
vengodelmar