Padovanosiu rožę tau -
tamsiai raudoną, beveik juodą...
Į ją įdėjau visą savo aistrą -
karštą, dar nesvajotą, nuogą...

Įkvėpk!

Gal aromatas
saldus ir nuodėmingas
primins mūsų naktis
laimingas?

Paliesk!

Gal spygliai aštrūs
papasakos ir tau
apie kitas naktis,
kuomet aš nemigau,

Nes ašaros,o ne...ne jos.
Gal tik rauda manos aistros
neleido nei tavęs pamiršti,
nei prisimint savęs...

Kiek tuomet kartų tave prakeikiau
ir verkdamas vėl prie širdies glaudžiau...
Kokių dievų ir deivių taves sugrįžti tik nemaldavau...
Bet nesiklaupdamas malonės taip ir negavau.

Ir tik dabar, kai susimąstau -
o gal dievai žinojo už mane geriau???

Juk chiromantės lūpom jau išburta -
likimo moiros mano siūlą audžia trumpą.

Tai gal ir meilė man skirta
ne širdy turi gimti,
o būti...
nupirkta?...

*******************

Aš gyvenu dykumoje, tarp juodo marmuro kolonų -

Paniekintų dievų neesančiam mieste, vadintame Achetatonu.

Čia laikas teka tarsi karštas smėlis -

Ką reiškia metai prieš begalinį dangaus mėlį?...

Tą šaltą mėlynumą ir išdidų, kurs atsispindi mano akyse,

Kai žodis virsta kūnu, o kerštas jo dvasia.

Kai kerštas, virtes medumi, kaltai ant lūpu laša,

O spinduliai tavos kančios man šviesą neša...

Sidabro veidrodžiuose maudosi šviesa,

Nes ašarų vandens Achetatone nebėra.

Tik juodos rožės svaiginančios saldžiu kvapu

Ir pinamo vainiko tau, kaip Kristui, švelnumu.