Šiuo metu yra prisijungę 6 svečiai ir 0 narių Jūs esate neprisijungęs |
Naudotojas Slaptažodis Prisiminti mane šiame kompiuteryje
| registruotis | Lietuvos vėliava Angliška vėliava
Visuomeninė Lietuvos LGBT svetainė
Visuomeninė Lietuvos LGBT+ svetainė
VOX club

Apklausa

Ar Jums patogesnė naujoji GayLine.LT svetainė?

Rezultatai | Kitos apklausos

Balsų: 339, komentarų: 5

Renginiai

Žmogaus teisių diena 12/10 - 12/10

Visi renginiai »

Reklama



Jūsų kūryba

SEPTYNIOS ATSISVEIKINIMO VALANDOS, DIENOS, SAVAITĖS...

Kas atsitinka su laiku?
Ar laikas atsitinka mumyse?
Ar mes atsitinkam laike?

Pirmoji...

Reta stebėti kaip daug kas keičiasi su laiku. Tai tada, kai ir laiką, bėgant jauti ir save mintimis ir jausmais lieti. Stebėtina. Jaudina. Kviečia, vilioja. Nežinia. Negrasi, o tik šiaip sau... kokia?

Gal atrasi, o gal ir ne. Kitą, save. Save kitame arba savyje kažką, ką galėtum vardu pašaukti. Ir jis atsilieps. Gal net balsu. Arba širdies plakimu, prisilietimu, kraujo šilta banga, nuostaba... Nuostabu.

Reta matyti save.. senkant, kaip vasaros šulinį. Gyveni, gyveni, semi neskaičiuodamas, kartais prispjauni į sielą, tarsi ji tuštuma - bedugnė, o gyvenimas, priešingai - sklidinas. Tu taip pat išsenki. Kaip tas šulinys.

Nes pievos nelyjamos džiūva. Kalvos saulėj nuplinka. Miškas išdega. Atmintį samanos sugeria. Ir jausmus. Nieko, rodos, nelieka. Žinoma, lieka. Kitam pavasariui. Gaila šio. Nepasikartosiančios meilės, draugystės... tavęs.

Kaip mes atsitinkam laike? Kaip senoj fotografijoj: pirmiausia pamirštam vardus. Išblykšta veidai, dingsta akys, lūpas perdžiūvęs popierius užčiaupia amžiams. Pirmiausia pagelsta, kaip rudenio lapas, paskui paruduoja, nupilksta, sunyksta pasiilgtas tavo paveikslas. Ir žodžiai kitapus: lieka tik "...tavo..." Bet, kas jis... jau niekas nesako... nei kam, nei kodėl: kaip ant kapo užritina akmenį. Amen. Taip atsitinkam laike, kai neišgalim jo savyje išsaugot. Vienas kitam. Arba kitame. Deja...


Antroji...

Antradienio nakties regėjimai. Ne sapnai, o regėjimai. Sąmonei bundant. Trumpą akimirką arba bemiegę naktį.

Matau tave iš vidurnakčio miško tamsos. Glūdumos. Sėdi laužo šviesoj ir... kitam pasaulyj. Gyvųjų. Aš - ties riba. O gal net kitam krante. Kojas nuleidęs į bėgantį vandenį, skalaujantį mano žaizdas. Tavo prisilietimus ugninius.

Tu medžiotojas, aš auka. Ne ta kur aukojasi. Tiesiog nukauta. Dar viena tavo laimėta kova. Tu - laimėtojas, aš - trofėjus. Tavo diena praėjusi, mano nakties regėjimai. Veda anapus, anapilin. Ten tavęs nebebus. Dar žiūriu.

Ko nemiegi apglėbtas laužo šviesos. Medžiotojau, negi baugina nakties tamsa? Ko tad krupčioji? Ko dreba ranka, laimėjusi pergalę? Ko akys bėgioja po tamsą? Bijai, kad manęs, dar nenudirtų kailiu, nenuneštų kiti vilkai? Ko bijai? Ko neramus? Aure, aš guliu. Gal manęs... bijai?

Ką žinai... gal Letos vanduo tik žaizdas nuskalaus ir atgal parplukdys? Laužas išblės, pasibaigs naktis, o diena... vėl medžiokles ragu pašauks. Tik medžiokliu mane, o tave auka? Nežinai, niekada nežinai, kada...


Trečioji...

Viduvasario krucifiksas visų apleistoje gimtinėje baigia gyvenimą. Negrižti. Net neatsigręži praeidamas. Tarsi nežinotum, kad aš tenai, nubučiuotas ir numestas. Aukštoje žolėje guliu. Nueini.

Rankos pririštos. Kojos prikaltos. Šaltos rankos... ne rankos, o letenų glėbis, laiko, kad nespurdėčiau, kai kala. Ir vis pro šalį. Geležinį cvieką į mano galvą. Mano, mane kryžiavoja. O manęs jau seniai nėra. Kažkieno ranka dar vis glosto išnykusi mano kūną ir šildos bevėstančiu mano krauju. Gal tu? Ne? Tai...

Kur tu? Panardink ir savo rankas į mane. Nors kojas. Kai nueisi tolyn, matysi mane iš paskos tave sekantį. Pėdomis. Kruvinom. Nuo kryžiaus vedantį. Tolyn. Ne paskui tave, į priešingą pusę. Kad tavęs netrikdyčiau nei tyliausiu garsu, kai skausmo kirvarpos mano sumedėjusį kūną dulina.

Nenori? Bijai? Nedvejok. Patikėk: rankos pririštos, kojos prikaltos, galva suspausta ...akys? Ach taip. Užmerkiu akis. Eik. Negailėk.


Ketvirtoji...

Seno, seniai neragauto vyno taurė, saulei riedant į vakarą. Ketvirtadienį. Tavo kasdienėm orgijom nepasotintos lūpos ir rankos virpa. Akys blaškosi...

Seno vyno taurė ant dar nesulaistytos staltiesės, tolimam kampe nuo puotaujančių erzelio. Pamatei staiga ir pro minia kalbų, pažadų ir vilionių broveisi. Aš mačiau. Ir jutau: virpulys ėmė slinkti stalu, tarsi žemė nuo tavo žingsnių būtų ėmus drebėti. Banga manyje ėmė šiauštis ir kilti seno vyno gilus aromatas. Viliojantis. Ar buvai suviliotas?

Galva pakėliau, atmerkiau akis, krutinę, kūną pravėriau be gailesčio: gerk. Staiga susigužiau taurės dugne. Tavo buvo šalta ranka. Bet pakėlei nustebęs, iš kur čia puotoj, sklidinoj jauno vyno, taurė seno, seniai neragauto, net neliesto, kam pripilta ir kam skirta... Kitam stalo gale, žaliam vyne maudėsi tavo gyvenimai. Čia, ryžaisi manęs paragauti. Susitraukusios taurės dugne.

Akys nušvito rubino šviesa, bet ranka dar tebuvo šalta. Buvo šalta ir man. Neįstengiau pakelti galvos ir pažvelgti tau į akis. Gal šiluma buvo ten. Deja. Tau pelėsiu trenkė taurė. Aromatas slypėjo giliai. Dugne. Gal dumble. Susiraukei. Ir atsainiai pastatei atgal. Tiško vyno lašai ant sniego baltumo audeklo, mano meilės drobulė sugėrė maudulį. Liko tik plėmai nuo seno raudono vyno.

Ir aromatas, netikėtai puotoj pasklidęs. Galvojai - jaunystės? Tai aš buvau. Atidaviau viską. Liko tik drumzlės dugne. Raugas naujam meilės vynui.


Penktoji...

Penktadienio pasninkas Europos centre. Tu stovi ten, kažkuriam svetimo miesto ant kranto ežero keturių kantonų lange. Už lango ne pasaulinis žvaigždžių lietus krintantis čia, šaltame Europos krašte. Garo stulpai nuo pridvisusio miesto išprievartautų klozetų. Gal žiburiai, bet ne žvaigždės spindi apseilėtose miesto vitrinose, už kurių, susiviję lianomis, dūsta ir džiūsta svetimšalių lūpos ir akys. Bežadės. Mano čia, tavo ten. Badmiriaujančios.

Nejaugi gyvenimas girdė per prievartą, pylė vyną gerklėn ar skandino vyne? Nejaugi raitėmes gličioje orgazmų oazėje, susipynę vijokliais, dusinom vienas kitą nežabotoje aistroje? Ar kaip kokie pagonys, nuo aušros ligi sutemų atnašavom godžiam meilės dievui save? Tai už ką tada? Kumštis pervėrė lūpas ir įstrigo gerklėj. Kaip kamštis, kurį pienburniai grūda vynan, nepajėgdami jo ištraukti... Prigirdei mane. Ir palikai. Vieną. Pasninkui.


Šeštoji...

Ramybės spalva... ji bespalvėm... bangom: tai nerimo (keista) tai kritimo į prarąją, tai vėl pakilimo, kartais pabundant, kai rytmečio saulė (ach negailestinga) pro tarpą tarp liepos ir klevo lapų įspingsta.Tiesiai tarpuakin, tiesiai į samonę, skradžiai nušviesdama į kankynės prarąją. Kur kaip pragare, verda spalva dideliam katile. Amžinosios ramybės vandenys plauna, skalauna meilės audeklą iki ramybės spalvos. Bespalvės, tyros ir bekraujės esybės, pražydusios ant užžėlusio kapo (jau), kur parašyta: "Meilės viltis. Gimė ir mirė nespėjus pražysti. Praeivi, jeigu matysi nors menkiausią žiedelį, palaistyk jį savo ašara. Iš amžinybės tavąją meilę laiminsiu." Ramybė, kaip ašara. Gal todėl geidžiama, kad galėtum nuplauti kraujuojančias savo žaizdas? Šeštadienio vakarą.


Septintoji...

Dievas davė ir Dievas pasiėmė. Gyvenimas, meilė, tikėjimas - tik dovana. Ir tai - ne dovanai gaunama. Ją gražint su kaupu prisieina: žodžiais, ašarom. Kartais... gyvenimu. Ačiū, Dieve, kad jį palikai. Gyvenimą. Tau su kaupu gražinsiu.

Nejau išgalėsiu? Gyventi kitiems, kai busiu seniai numiręs? Mylėti tikriau nei mane tu mylėjai? Tikėti? Kai pats Tu - gyvas tikėjimas? Nejau išgalėsiu mylėti kentėdamas? Paliktas ir apleistas - vėl prisikelti? Pažvelgt į Tave...

Saugok, Viešpatie, nuo pagundos lygintis su Tavim. Saugok nuo žodžių, kurie sielos gelmėsna nupuolę šnabždėsiu, grižta griausmu. Surišk man rankas, jeigu jos norėtų atstumti, o ne apkabinti. Širdį perdurk...

Jeigu kada, kaip koks mainykautojas, Tavo šventoriuje kitą vietoj savęs paaukoti ketinčiau arba žodžiai: ne meilės, o prakeiksmo veržtus pro lūpas. Arba tikėjimas mirtų. Tai kam man tokia širdis?

Ir kam Tau? Gal geriau pasiimk dabar? Kol dar ji kruvina, vėstanti ant sekmadienio aukuro? Sužeista ir pavargus. Ant gyvenimo grindinio palaidiems šunims numesta kaip jaukas. Kad draskytų mane jie...

Bet ne. Viešpatie, neklausyk manęs. Užsikimšk ausis, kai šaukiu Tave, kada tiek davei. Dovanai. Kad kitiems, jeigu Tau negalėčiau vertai gražinti, palikčiau save. Taip pat dovanai. Pasakei man. Išmokė mane. Dabar kalbu aš...

"Ačiū, Dieve, Tau už sekmadienį. Už darbą, kentėjimą, atsilsį. Už maldą, kurią man sudėjai, ilgam gyvenimui. Už meilę, kurios nebelaukiau, palaimą, kurią savo vardu leidai teikti: rankomis, lūpom, širdim, mylėjimo galiom. Ačiū..."

Amen.


VĖLIUS

2000.01.13