norėčiau nors kartą išvysti šviesą,
  išskirti ją iš tamsos,
  norėčiau aš žengti tiesiai
  nesidairant į šalį,
  norėčiau sutikt aš sielos brolį,
  kuris paguostų mane..
  dabar aš žinau
  jau nebaisu man..

  jaučiu į širdį smingančią šieno smilgą,
  kuri dar neseniai kuteno padus.
  jaučiu protą užliejančius nuodus,
  kurie dar neseniai malšino nuo troškulio..

  PRIBERKIT MAN SMĖLIO Į AKIS,
  nes nebegaliu matyti atbukusių veidų.
  prikiškit man pernykščių lapų į ausis,
  kad nebegirdėčiau veimainiško melo..,
  ir visa tai aš dainuoju
  atlikdamas pagrindinį vaidmenį marionečių teatre...

  beprotybė - štai ką aš myliu
  absurdas - štai ką aš dievinu
  o man beliko tik sudegusios širdies pelenai,
  kuriuos aš žarstau iškreiptų veidrodžių karalystėje...

  įmerkes kojas į sūrų vandenį
  klausausi istorijos paskaitos
  apie sfinksų vilkstines, traukiančias per dykumą,
  galeras, plukdančias sukaustytas sielas į nežinią,
  apie bebaimius karius, guldančius galvas dėl idealų...
  o pasaka baigias šiltoje dirvoje režiant žemę
  ir šalia šilo rugpjutį per ganiavą
  dvelkiančią rugiagėlių aromatu...

  pražilęs žvejys rymo
  siupuojančioje valtyje,
  snuduriuojantys kirai-
  vieninteliai nakties kompanionai;
  šianakt ir vėl nekibo.
  teisus buvo Nyčė...

  spingsanti lempa
  iškraipo nakties interjerą.
  ant stalo palikta plunksna,
  kurios seniai nebešilde pirštai.
  dar niekad taip nežiurėjau
  į tavo nuotrauką įrėmintą laike...


  išėjęs iš beprotybės cirko,
  nubėgau prie laiko karuseliu.
  deja, jos prirakintos...
  atsisėdes supratau, kad
  šokantys gaidžiai sakė tiesą:
  liepto galas nebetoli...


  padovanosiu tau antrą širdį
  vistiek jau pirmoji apkaustyta ledu
  ir išeisiu į rugpjučio naktį
  skaičiuoti aš zvaigždių.

  pakalne grižtant namo
  meldai man moja gero kelio,
  jaučiu į venas per pėdas
  besismelkiančią krištolinę rasa...
  gal ji atgaivins mano mintis
  ir agonijoj skendinčią sielą,
  gal medžių šakos paslėps mano liūdesį
  ir pritars širdies skambančiai dainai...


  isteriškas juokas sklinda iš mano krutinės
  anemiškas žvilgsnis sminga
  į gaivališką beprotybės ir absurdo šokį..
  širdis jaučia artėjantį bankrotą-
  per didelė sąskaita atėjo
  už mano sielos bylos tvarkymą...


  kaip išsituštinti nuo blogio,
  kuriuo vemiu kiekvieną dieną?
  kaip atsikratyti melo,
  kuris springsta gerklėje?
  kaip išsiskalbti sažinę,
  kuri persismelkus tuštybės dvoku?
  o gal ir toliau laikyti pedalą
  nuspaudus iki dugno ligi
  pirmojo ir, tikiuosi, paskutiniojo sustojimo...


  praeitis lyg nušiurusi uodega
  velkasi iš paskos ir siepia savo dantis..
  supranti, kad niekad nebeištruksi iš savo rėmų,
  kuriuos tau padovanojo penktojo gimtadieno proga;
  atsimeni, kad kažkada gėrei šviežią nenukoštą pieną,
  ir jo skonis persekios visą likusį gyvenimą...


  išderintų debesų turbulencija
  pritaria išprotejusio vėjo šokiui,
  išsivėpęs menulis su nukaršusia saule
  svinguoja nepataikydami į ritmą.
  visam paradui vadovauja
  pražilęs senukas su šiaudine batuta,
  o aš paslaugiai šypsodamasis
  padedu nuvilkti svečiams paltus
  iš pasmerktų nutrijų kailiukų.
  ir vėl lendu į tamsų kampą,
  svajodamas apie žalią lauką ir svirplių orkestrą...

  su kiekvienu laikrodžio dužiu
  dužta į šipulius mano širdis..
  kas besurinks tuos šipulius
  ir vėl sudėlios į trapią mozaiką,
  kas pakabins ją ant mamuro sienos
  ar nuneš į sendaikčių parduotuvėlę,
  stovinčią po aukštu medžiu,
  apgaubta šiltomis jo rankomis?


  silpnumo akimirka mano žvilgsnis sminga į tolį,
  kur regiu debesų plunksnomis išraižytus žodžius
  ir veja, žaidžiantį su kalnu viršunėmis.
  tada supranti, kad vienatvė tik fikcija,
  kuria sugalvojo infatilus žmonės,
  norėdami paslėpti išsigimusią erudiciją.