Obuoliai

          Krepšys buvo pilnas geltuonai-žalių obuolių, sultingų, ryškių. Lieknas, tamsiai įdegęs vaikinukas rinko juos užsilipęs ant medžio ir metė žemyn. Nejau tai tas pats sodo kaimynas, prieš kokius keturis metus

važinėjęs dviratuku? Kaip visi keičiasi...

          Priėjau. Pasisveikinau. Neatsimena. Nenuostabu, aš nebuvau čia tiek laiko... Prisistačiau, priminiau kelias akimirkas iš vaikystės. Jo lygų veidą, dar nejautusį skustuvo prisilietimo, nutvieskė nuoširdi šypsena.

          - Kur tu buvai? - pusiau retoriška intonacija paklausė jis.

          - Namuose, - atrėžiau.

          - Kodėl? - nustebo jis. Žiūrint į jį puikiai matosi, kad gamta išties teigiamai veikia žmogų.

          - Turėjau darbų - pasakiau, ir pats susigėdau savo dirbtinai rimtos intonacijos. Jo veidą nutvieskė man jau pažįstama išraiška. "Atrodo, nusišneku" - pamaniau. Dažnai taip pagalvoju, kai susijaudinu, ir dažniausiai neklystu.

          Reikėjo staigiai tęsti pokalbį, bet pritrūkau žodžių. Jis atsisėdo ant apatinės šakos ir, linguodamas, spoksojo į mane, lyg į ateivį iš tolimos galaktikos. Mano lygintos medžiaginės baltos kelnės degino man kūną, lyg tai būtų lipdukas "pižonas". Stengiausi į jį nežiūrėti, bet jaučiau jo pašaipų žvilgsnį.

          - Nebijai čia kelnyčių susiterlioti? - su ta pačia prakeikta žavia šypsena pasakė jis. Atrodo, ta veido išraiška įrėžta jo veide. Jis ką, mano, aš koks mamytės lepunėlis? Teisingai mano...

          - Ne, - atšoviau, gal net pernelyg griežtai, ir įsibegėjęs porą žingsnių šokau ant jo užimtos šakos. Atrodo, šito jis iš manęs nesitikėjo.

          - Na tu ir šokinėji ... - su pagarba jis nužvelgė mano kojas. - Raumeningos? - tarė jis lyg be niekur nieko, ir paėme man už šlaunies.

          Elektros srovė nuėjo per visą kūną nuo to grubaus prisilietimo.

          - Emmmm...na...kažkada sportavau, berods... - lėmenau it mažas vaikas. "Ramiai", kartojau sau. Beviltiška. Dieve, kodėl aš toks silpnas?

          - Gal norėtum ko nors išgerti?

          Na, šito tikrai buvo per daug. Nuskambėjo, kaip iš pigaus amerikietiško serialo.

          - Ką turi omeny? - pasitikslinau.

          - Senis mano į miestą išvarė parai laiko. Vienas sėdžiu, yra butelys, bet be nieko liūdna.

          - Na ką gi, - nusijuokiau. - Varom.

         

          Namuose kvepėjo ant palangės džiovinamais svogūnais, medumi ir kažkuo dar. Duona?

          - Nu ka, paragaujam? - šyptelėjo jis, pakeldamas limonado butelį.

          - Paragaujam, - susijuokiau aš. Jis ką, mane idijotu laiko? Kaip ten bebūtų, jis turės krūvą šalininkų. Jis atsuko butelį ir man tik tada šmeižtelėjo mintis, kad jis nė velnio nejuokauja. Pakvipo rugiais, kuriuos užuodžiau dar tik įėjęs, tik dabar tas kvapas buvo daug aitresnis.

          Jis paėmė nuo palangės dvi briaunuotas stiklines, dulkinas ir beveik nepermatomas. Mintyse ėmiau melstis. Šliūkštelėjo negailėdamas. Na ką gi, pirmyn.

          - Už pažinties atgaivinimą - sumurmėjo jis sukandęs dantis ir pažiūrėjo man į akis. Tokias akis reikėtų įtraukti į draudžiamų ginklų sąrašą. Jos žudo.

          - Už... - beviltiškai burbtelejau aš ir užsiverčiau stiklinės turinį. Gerklėje pasidarė kartu, o viduje šilta. Malonus pojutis...

          - Dar...?

 

          Pramerkiau akis sunkiai... Gerklę baisiai peršti, galva it suskaldyta puodynė. Suvokiau, jog guliu lovoje. Paujtau pašonėje ranką. "Tik ne tai, Viešpatie" - švystelėjo galvon mintis. Ranka paėmė mane už sprando ir pritraukė prie kūno savininko lūpų.

          - Buvo taip gera, - išgirdau šnabždesį. - Noriu dar...

          Negalėjau jam atsakyti, prisipažinsiu...

          Kai su pasišlykštėjimu grįžau realybėn, buvo jau velu. Tyliai, netrukdydamas jo, apsirengiau ir išėjau į naktį. Kvepėjo tamsa, obuoliais ir juo. Malonus maudulys spaudė visą kūną. Siela skraidė padebesiuose nuo nepakartojamų įspudžių.

          Gera, visdelto, kartais susirasti senų gerų pažįstamų.