Stiklo dykuma
alegorija

Pasaulyje nieko nėra, tik begalinė stiklo dykuma, suskirstyta netaisyklingais šešiakampiais. Vienam žmogui – vienas šešiakampis. Ir daugiau nieko. Kas tu? Vyras ar moteris? Senis ar vaikas? Praeik pro šalį. Čia vietos tėra tik vienam.
Dabar pats vidurdienis – karščiausias metas. Oras, rodės, sutirštėjo ir pavirto lydytu stiklu, pamažu išdeginančiu kiekvieną plaučių kertelę. Karštis virpino žemę, tiesią liniją paversdamas į begalybę skubančia banga.
Kiekviename šešiakampyje stovėjo žmogus ir laukė lietaus. Tai dabar buvo svarbiausia.
„Viešpatėliau“, už mano nugaros atsiduso sukumpusi senutė. „Ir kada visa tai baigsis?..“
„Tikras košmaras“, pritarė jai vyriškis su dideliu raudonu randu ties kairiu antakiu.
Kilstelėjau koją. Paskui pėdą nutyso permatomi siūlai, čia pat stingdami ir trupėdami į žybsinčias deimantines adatas. Kita koja tuo pat metu iki kulkšnių sulindo į stiklą.
„Kaip dar jums liežuvis apsiverčia kalbėti?“ nusistebėjo jaunuolis su nutriušusiu skėčiu, rodančiu ypatingą prabangą.
Nusibraukiau prakaitą ir pažvelgiau pirmyn. Ta pati rusva žmonių knibždėlynė su saulės zuikučiais, aštriai blykčiojančiais tarp besirangančių kūnų. Kiek mes čia stovim? Laikas prarado savo prasmę, paskendo begaliniam naktų ir dienų pasikartojime. O visi daiktai? Ar mes kada nors juos turėjom?
„Ko mes laukiam, mama?“
Maža mergytė pirštuku piešė stikle šypseną. Mama stovėjo čia pat, bet jau kitam šešiasieny. Ta jas skirianti linija tokia juokingai menka, kad vargu ar verta ją minėti, tačiau kartu tokia plati, kad jokia galybė visoj dykumoj nesugebėtų jos peržengti.
„A? Mama?“
„Lietaus, vaikeli.“
„O kas tai?“
Šypsena pamažu ištirpo ir nutekėjo šešiakampio kraštais.
„Lietus – tai kai labai labai gera,“ paaiškino kažkas priekyje.
„Ar taip būna?“
„Turbūt būna. Kitaip kodėl visi taip laukia?“
„Gal visi klysta?“
„Visi klysti negali!“ senutė už mano nugaros piktai stukteli lazda į žemę. Iš tos vietos pažyra vaivorykštiniai spinduliai, suskaldydami stiklą į žalsvas skeveldras.
„O jeigu?“ mergaitė vis dar atkakliai piešė šypseną.
„Tada visi mirsim iš troškulio,“ šalia manęs stovintis juodaplaukis vaikinas atsisėdo, apkabindamas rankomis kelius, ir pro mirguliuojančias kojas įsižiūrėjo kažkur į tolį.
„O kas yra troškulys?“ mergaitė delnu pridengė šypseną nuo saulės, bet ji vistiek tirpo ir skaidriais lašais sunkėsi pro smulkius pirštukus.
„Be reikalo stengiesi,“ paniekinamai mestelėjo nedidelis berniūkštis, dailindamas susitaršiusius plaukus.
„Kodėl?“
„Vistiek ištirps. Reikia palaukti vakaro.“
„Aš noriu piešti dabar.“
„Dabar negalima.“
„O aš noriu.“
„Negalima.“
Mergaitė suglumusi nuleido baltapūkę galvutę. Rusvos kojytės nervingai minkė skaidrią tešlą. Kairėje stovintis pusamžis vyriškis užsirūkė. Mergaitė mostelėjo ranka, vydama šalin melsvą dūmelį. Juodaplaukis vaikinas ėmė kosėti.
„Mama, tas berniukas neleidžia man piešti.“
Mama pasistiebė ant pirštų galų, norėdama geriau įžvelgti kaltininką, kuris tuo metu ramiausiai krapštėsi nosį.
„Kaip negražu. Kaip negražu skriausti mažesnius.“
Berniūkštis užvertė galvą ir įsistebeilijo tiesiai į baltumu tvoskiančią saulę.
- Ei, tu! Ar apkurtai?!
- Aš ne „ei tu“. Aš turiu vardą.
Vyriškis užgęsino cigaretę ir, pasisukęs į mane, paklausė, ar dar kas nors turi vardus. Aš trūktelėjau pečiais. Koks skirtumas – ar mirsi varduotas, ar bevardis, vistiek visus vienodai greit pamiršta.
- Aš Audrius,- atkakliai tvirtino berniūkštis.
- Nė kiek nenustebčiau, jei jis apsišauktų Žemuoge,- pasakė vyriškis, atsainiai numesdamas nuorūką.
- Bet aš – Audrius,- nutęsė vaikigalis ir kumščiu nusivalė varvančią nosį. Ir kaip jis tokiame karštyje sugebėjo peršalti?
- Gerai, gerai,- vyriškis visai nenorėjo ginčytis.- Būk, jei taip nori.
Berniūkštis pergalingai nužvelgė minią.
- Mama, o iš kur atsiranda nauji žmonės?- paklausė mergaitė.
- Iškyla iš dykumos kartu su nauju šešiakampiu,- paaiškino senutė.- Ir nusileidžia ten pat.
Staiga minia kažko sujudo.
- Žiūrėkit, žiūrėkit!..
Visi pirštais badė liepsnojantį dangų. Per rankų mišką nieko nemačiau. Kažkoks juodas daiktas blaškėsi padebesiais, ties pačia saule.
- Kas ten?
- Koks skirtumas?- vyriškis su randu atsainiai nusižiovavo.
- Tai paukštis,- pasakė Audrius.
- Kodėl ne varlė?
- Todėl, kad paukštis.
Platūs sparnai išsiskleidė, akimirkai užstodami dieną.
- Ten žmogus, žiūrėkit! Ten žmogus,- mergaitės balsas sudrebino dykumą.
- Nesąmonė,- berniūkštis atsainiai numojo ranka.
- O tu geriau pažiūrėk!..
- Viešpatie...- suvapėjo senutė.- Ką jis ten veikia?..
Iš aukštai aukštai atskriejo riksmas. Dykuma atsiliepė prislopintu gaudesiu. Turbūt kažkas atsitiko... Skrajūnas skausmingai užlaužė sparnus virš galvos ir su švilpesiu įsirėžė į stiklą. Duslus smūgis, ir keista skausminga tyla po jo...
- Taip jam ir reikia. Ko tik tie žmonės neprisigalvoja? Ir vis ant mūsų nelaimingų galvų,- vyriškis nusispjovė.
Nuo stovėjimo pradėjo gelti blauzdas, ir strėnos keistai dilgčiojo, lyg paklusdamos nesamo laikrodžio tiksėjimui. Atsisėdau. Mano akys nuslydo skaidriu paviršium, rusvom pėdom, raumeningom šlaunim, krūtine, rankom, ir pagaliau sutiko kitas akis. Juodaplaukis vaikinas sėdėjo, atrėmęs smakrą į kelius ir šypsojosi. Aš irgi nusišypsojau.
- O tu kuo vardu?- jo aksominės akys švelniai blyksteli.
- Aš neturiu vardo.
- Negali būti. O kaip tu vadini save, kalbėdamasis su savimi širdies gilumoje? Irgi šauki „ei tu“?
- Ne, nešaukiu.
Jis pakelia galvą nuo kelių.
- Aš  - Rytis. O tu?
- Aš neturiu vardo.
- Tada būsi Saulius.
- Kodėl?
Jis nusijuokia.
- Žmonės taip ilgai buvo vieni, kad visai atprato būti žmonėmis. Pats pagalvok, stovim čia dienų dienas, metų metus laukdami kažkokios fata morganos. Gerai, palis, o kas tada? Lauksim sausros? Juk taip negalima. Žmogus negali priimti visko, ką į jį pila.
- Aha.
Likusią dienos dalį mes tylėjom, skęsdami tirštam prakaito tvaike. Aplink tapsėjo basos kojos, minkydamos išlydytą stiklą į kažkokius dribsnius, svaidančius aplink miniatiūrines vaivorykštes.
Rytis atplėšė gabalėlį stiklo ir ėmė volioti jį tarp delnų.
- Žiūrėk, Sauliau. Nulipdžiau saulę!
- Nepanašu.
Jis padėjo rutuliuką prieš save ir delnu įspaudė atgal į beformį gruntą.
Po to mes žiūrėjom kaip leidžiasi tikroji saulė. Dauguma žmonių susiraitė savo šešiakampiuose, pasiruošdami nakčiai. Kiti, užvertę galvas, skaičiavo juodam danguj šviečiančius taškus. Staiga supratau, kad tai žvaigždės. Pasakiau Ryčiui.
- Tikrai,- jis apsidžiaugė.- Panašu.
Dykumą apgaubė ramus miegančiųjų šnopavimas. Oras virpčiojo lyg ant žemės tupėtų milžiniškas drugys, vos judindamas juodus aksominius sparnus. Palengva stingo stiklas, kaip didžiuliame vitraže atliedamas savyje negatyvius žmonių atvaizdus. Milijardai žvaigždžių mušė vienu ritmu. Tarpais rodėsi, kad visa dykuma sudrebės nuo jų tvinksnių, krūptels ir mažyčiais šešiakampiais pasklis erdvėje.
- Ryti...- pašaukiau tamsoje.- Miegi?
- Ne.
Milijardai snaudžiančių saulių mirkčiojo virš mūsų galvų.
- Ateik pas mane.
- Kaip?
- Atsikelk ir perženk liniją. Tu gali.
- Ne, Sauliau. Tai neįmanoma.
- Ryti!
- Miegokit!- piktai riktelėjo senutė.
- Ryti,- dabar kalbėjau pašnibždomis, kad girdėtų tik jis.- Prisimeni, kaip sakei, kad smagu būtų viską kaip nors pavadinti?
- Aha, sakiau.
- O gal ne pavadinti būtų smagu, o ką nors nuveikti? Ką nors tikro. Ką nors naujo?..
- Ne, Sauliau. Tai pernelyg...
- Kas?
- Šventgagiška.
Aš prišliaužiau prie savo šešiasienio ribos. Kažkur čia pat tamsoje buvo jis.
- Ryti.
- Ko dar?
- Duokš ranką!
- Negaliu, Sauliau.
- Duokš!
Stiklas po manim sunkiai sugurgždėjo.
- Nereikia, Sauliau...
- Kodėl nereikia? Ką tu prarasi? Tik tą iš proto varančią ramybę, tą siaubingą vienatvę minioje. Juk mes visi vienodi, Ryti. Mes turim gyventi kartu, o ne taip, lyg parodoje – „rankomis neliesti“.
- Ne. Gali būti dar blogiau. Gali būti taip blogai, kaip net negalime įsivaizduoti. O jei viskas ims ir sugrius?
- Ar nenurimsit jūs ten?!- senutės balsas trupėjo naktyje ir biro į stiklines lėkšteles, kuriose tįsojo po miegantį žmogų.
Žvaigždės tingiai mirkčiojo juodam aksome. Virš mūsų lengvai sujudėjo oras. Turbūt praskriejo kažkieno paklydusios mintys?..
Persisvėriau per savojo šešiakampio kraštą. Prieš mane sušmėžavo bedugnė, už kurios nieko nebuvo. Gal tik juoda neperžvelgiama tamsa, slepianti kitą, nepažįstamą, todėl nepaprastai patrauklų pasaulį. Plaučiai skausmingai sudilgčiojo, traukdami į save neįprastai vėsų orą. Kažkur čiurleno vanduo, ošė šimtamečiai ąžuolai ir jaunučiai rausvalapiai bukai, tubūt čiulbėjo paukščiai, žydėjo keistos gėlės, švelnute lyg šviežiai išaustas šilkas žole ropinėjo spalvoti vabalai. Kažkur tekėjo saulė, kas rytą prausdama veidą putojančioje jūroje. Ten tikrai turėjo gyventi žmonės... Tikrai turėjo...
- Ryti!- pasikėliau ant rankų. Aštri briauna giliai perrėžė delną.
Peršliaužiau lūžio liniją. Nieko neatsitiko. Gal tik patamsėjo ir užgęso prie pat vakarų horizonto šviečiantys žiburiukai.
- Ryti, kur tu?
Jo balsas įstrigo tarp traškančių stiklo šukių, bet aš žinojau, kad jis čia. Tereikia ištiesti ranką...
Po mumis kažkas sugaudžia. Lyg tolimas garvežys.
Ištiesiu ranką ir apkabinu krūpčiojančius pečius. Neverk, Ryti. Gyvenimas bus nuostabus. Ir visai nereikia laukti lietaus. Reikia jo ieškoti.
Jis priglunda prie manęs. Vėl nudunda tas žemas gaudesys.
- Kas tai, Sauliau?
- Nežinau.
- Sugalvok ką nors. Man baisu.
Ėmiau bučiuoti jo ištemptą kaklą, plaukus, akis. Mes gyvensim kitaip, Ryti! Taip, Sauliau...
Ties horizontu blyksteli akinanti šakota linija ir čia pat vėl užgęsta. Žvaigždės viena po kitos merkiasi, užleisdamos vietą nežinomai tamsai.
- Ką mes padarėm? Kas dabar bus?..
- Nusiramink, Ryti. Ei, žmonės, tuoj bus audra!
Balsas nusklendė virš sustingusios dykumos.
- Miegok ir nekalbėk nesamonių!
- Vargšeliui nuo karščio protas pasimaišė.
- Aha.
- O gal tikrai bus audra?
- Nekalbėkit nesąmonių ir miegokit. Rytoj bus dar viena sunki diena!
Žvarbus vėjelis padvelkė drėgme. Spaudžiau glėby Rytį, bučiuodamas švelnias migdolų spalvos akis.
Pirmieji lašai suskimbčiojo į stiklą lyg grodami nedrąsią preliudiją didingai simfonijai. Kažkur aukštai sušniokštė vanduo ir pasipylė ant mūsų galvų.
- Ar nesakiau?! Ėhė!!!
Visi pašoko ant kojų, kvailai trypčiodami savo šešiakampiuose. Tik mes su Ryčiu klausėmės kaip skyla stiklo dykuma, išdeginta gerkle gerdama drėgmę.

Rimas