KAŠTONAI

 

 

Artėja Pasaulio Pabaiga. Paukščiai grįžta iš šiltųjų kraštų. Gyvenimas pavasarį ūmus. Viskas dvigubai. Viskas žydi. Sako, meilė, kuri prasideda žydint kaštonams - amžina.

 

Norėjau kuo ramiausiai viską pamiršti. Ir tai būtų visai nesunku, tikrai, reikia tik susikaupti ir nieko negalvoti. Taip - ach... ir tuščia galvoje. Taip linksma ir gera, nieko nebeskauda, toks totalus relaksas... Nei praeities, nei ateities, nei globalinių, nei asmeninių katastrofų. Bet atsiranda tokių ramybės niokotojų, kurie dar vis svajoja ir žadina apetitą tikėti kažkuo.

 

Juk sakiau, kad baigta? Katastrofų laikas baigėsi.

 

Duok man žinią, kad tai esi tu.

Supranti, tai nėra taip jau paprasta - paklausk širdies ir ji atsakys tau...

Pirmiausia, ji nekalba mano kalba, ji kalba savo kalba, kurią reikia išmokti teisingai suprasti. Antra, ji meluoja, o aš klaidingai ją suprantu. Tada ji žviegia ir klykia, kad aš pati kalta, kad aš ją skaudinu. Iš tiesų tai nėra lengva - suprasti jos kalbą.

 

Todėl aš neklausau jos, netikiu ja, nelaukiu jos, o tu man per daug primeni visus, kurie buvo prieš tai - nuogus, gražiai apsirengusius, pagyvenusius, vedusius, neturėjusius moters, patyrusius, nuotykių ieškotojus, prisiekusius šeimos galvas, mylinčius mane be galo, mylinčius be galo...

 

Todėl gali pasakyti, kad esu persenusi karvė, kad nesu verta sulaukti ko nors tikro, jei jau pati nebelaukiu.

 

Bet tu... klausyk - tu...

 

Tu sujaukei mane ir vėl, nors ir kaip bandžiau to išvengti. O dabar rašau romanų romanus, kad tik išsipasakočiau ir parduočiau tai, kas neparduodama. Tam, kad nekiltų pagunda tikėti.

 

Ir aš vėl laukiu, ir aš vėl noriu, ir aš vėl laiminga, ir aš vėl tikiu, kad yra ateitis, ir aš vėl noriu gyventi, ir aš vėl nebejaučiu laiko, ir aš šoku, aš verkiu, aš dainuoju, aš užsikrėčiau tiesos sakymu ir tiesos ieškojimu, aš vėl ieškau žmonių ir nuotykių, aš vėl sau tyliai kartoju: myliu tave.

 

Parašyk man kažkokį sakinį. Parašyk labai trumpai, net nežinau ką. Bet taip, kad apsiverkčiau ir atsiversčiau. Kad surikčiau garsiai visiems į akis. Kad po to jau nieko nežudyčiau. Ką aš čia kalbu, netikėdama. Neklausyk manęs, visa tai melas ir vėl. Nes jeigu tik aš abejoju... tai reiškia, kad tavo laiškus aš - deginu.

 

Ir visi prisiminimai apie tave bus taip pat sėkmingai sudeginti, baby.

 

Duok man žinoti, kad tai esi tu. Nes kitaip neištversiu ir imsiu tave kankinti savo meile. Duok man žinią per kosmoso satelitą – “aš su tavim”. Užspausk mano akis ir burną ir prievartauk tol, kol pamilsiu gyvenimą ir pamiršiu galimybę pabėgti. Mylėk mane, mylėk užsimerkęs, nes ne kūnas su kūnu mylisi, o siela su siela.

 

Nepyk, kad palikau tave. Rašau tau laiškus, tau nežinant. Kam. Dieve, atleisk man, jei esi. Neabejoju, bet abejoju, ar turiu teisę neabejoti arba abejoti. Žinau, kad žodžiai yra labai didelė jėga, kad žodžiai užmuša viską, kas gyva, todėl reiktų uždrausti žmonėms kalbėti. Kartais prarandu balsą visiškai, ir tada įsivaizduoju, kad esu nebylė, akla, ir vis tiek aplink mane švyti kažkas, kas vadinama gyvenimu. O gal tai mano charizma. Nežinau, kodėl mane tai kankina. Kodėl kiti būna laimingesni, o aš.

 

Vakar kambaryje, kuriame buvau pirmą kartą, pamačiau knygų lentyną, kurioje knygos man priminė viską, ką iki šiol esu perskaičiusi ir turėjusi. Ir aš išsigandau, kad tai ženklas, nors seniai netikiu ženklais. Išgirdau, kad mano pirmasis vyras yra nuostabus žmogus, ir vėl išsigandau. Nes jis kažkur gyvena, lyg priekaištas. Nes aš esu nuodėminga, ne jis. Laiminga esu tik dėl to, kad manau, jog išlaisvinau jį nuo savęs. Tai tarsi pasiaiškinimas ir pasilengvinimas sau. Tas žinojimas, kad be tavęs visiems būtų geriau... Tuo atveju reikia ištisai aukotis kitiems. Tik tuo atveju būsi reikalingas kitiems, tik tada. Tikrai, kaip seniau apie tai nepagalvojau, tai taip paprasta. O kai tavęs niekam nebereikės, galėsi sau egzistuoti kaip daržovė, o paskui tyliai užgesti, jeigu iki tol nebūsi užgesęs. Dieve, taip paprasta. Aukotis kam. Sako, neteisk. Bet aukotis tam, kad būtų ėdami kiti žmonės? Nepadėti saviems? Aukotis taip, kad savi būtų tik tie, kuriems tarnauji. Vienas tarnas - vienam šeimininkui.

 

Kur dingo pokalbiai apie meilę? Aukoju meilę nemeilei. Mano meile, atiduosiu tau viską, išskyrus savo ištikimybę, kurios neturiu. Mano ištikimybė ir buvo kaina už mano žinojimą. Mano žinojimas ir yra mano nuodėmė. Kam? Jau neprisimenu. Tik žinau, kad mane degino noras žinoti, ir žinau, kad visi aplinkui godžiai kalbėjo apie žinojimą, gundė mane ir juokėsi, kai nenorėjau nieko žinoti, kai visiems kalbėjau ir aiškinau gyvenimą, dar jo nemačiusi.

 

Taip kad - mes nieko neprarandam. Aš išmoksiu tai, ko iš manęs nori - meluoti. Tyliai gyventi. Nekentėti. Negalvoti. Tuo tarpu visa tai laikant savyje, nes tai mano kosmosas, tai mano turtas. Man nesvarbu, kad į mano auką neatsako. Aukos neįvertinimas dar nesumažina aukos kainos ir vertės. Ir atlygio už auką pačiam aukotojui (mirties).

 

Nieko negąsdinu ir nieko nesmerkiu. Visi, kurie yra mylimi, apie tai sužinos, man tik pamilus. Nieko bloga tame nėra. Nieko bloga nėra - kaip save įtikinti, kad vaikystės nuodėmių laikas baigėsi.

 

Nuo šiol kaštonai žydės du kartus į pavasarį, o meilė keis meilę, kad amžinai būtų jauna. Ir aš dėl to nekentėsiu. Na, gal tik truputį, kai krinta žiedai.

 

“Galbūt kalbėsim ilgai, neskubindami žodžių, panašiai, apie ką tylima…”

 

“Kalbėsim trumpai, bet su daug ženklų baltame interneto lape. Apie tai, kad išdavėm taip lengvai, kad sunku buvo įsivaizduoti tokį kritimo lengvumą. Kad aš išsigandau. Kad tu išsigandai. Kad mes pažaidėm meilę. Išdavėm ją trim tūkstančiais patetiškų žodžių. Kad nuo šiol galiu tepasakyti: aš nebetikiu. Nes mane mirtinai išgąsdino mano pačios išdavystė. Kaip galima dar kada nors tikėti savimi? Juk tai buvo taip tikra… Ne, būtent – tai ATRODĖ taip tikra! O paskui staiga, beveik akimirksniu, taip greitai, kaip buvo patikėta – išnyko. Ir net skausmo nebeliko. Tik buka nuoskauda, kad melas gyvena many ir tavy. Pripažink tai. Susitaikyk. Bandykim grįžti kiekvienas į savo narvelį. Niekas niekam neskolingas.”

 

“Daiktus gali pasilikti. Jei jie tavęs neerzina. Daiktų nebranginu.”

 

“Kartais klausau muzikos įrašų. Visa kita atidaviau seseriai. Negalėčiau nieko turėti. Viską deginu. Neseniai pamiršau tavo vardą. Tikrai, manęs paklausė, kosk tavo vardas, o aš negalėjau atsakyti. Juokinga?”

 

“Tu viską ne taip supratai…”

 

“Aš supratau, kad daviau sutikimą ištekėti. O paskui viskas baigėsi.”

 

“Viskas buvo tikra. Tai, ką aš išgyvenau, buvo kuo tikriausia. Patikėk.”

 

“Tu įsižeistum, jei pasakyčiau, kad man patinka tavo tėvas? Padėjau sykį galvą ant tavo kaktos ir giliai trūkčiojau, tada dar nesuprasdama, kuo viskas baigsis, jausdama, kaip lėtai lėtai lėtai viskas šliaužia, o aš noriu ritmo ritmo ritmo!”

 

“Su šventuoju sniegeliu…”

 

“Dabar aš tylėsiu. Ir nepažinsiu tavęs gatvėje. Tu esi toli ir ramiai laimingas. Tavo tėvas teisus, nors aš negirdėjau, ką jis pasakė. Bet jis teisus, kad aš sutverta ne tau. Tokios moterys sutvertos ne tokiems vyrams? Tik neverta dėl to nusiminti…”

 

Jei tik bandyčiau ką nors tau prisipažinti - iškart viskas išnyktų. Nežinau, kiek tu pažįsti save, bet aš - o taip, puikiai. Bet vis tiek nepakankamai, kadangi vis rizikuoju kaskart susidurdama su savuoju “aš”. Beveik esu tikra, kad žinau, ko noriu. Tu? Aš žinau. Man nereikia tavęs. Kaip žiauru sau tai sakyti tada, kai esu pilna meilės ir giliausio švelnumo tau. Kai labai bloga - reikia stipriai apsikabinti. Tu esi mano mūza, jei taip būna. Rašau tau nuostabiausias savo eiles, esu sukvailėjusi ir praskaidrėjusi, rami, nebe viena. Rami, kad yra žmogus, kuris pakankamai mane supranta. Ir žino mane labai, o visgi myli. Net neklausiu, ar tu mane myli - ir taip aišku. Neklausiu, ar būsim kartu, nes ir taip aišku, kad ne. Ir iš esmės, iš esmės, aš net neturiu ką pasakyti, tiesiog norisi kalbėti apie tai. Jau nebesinori pardavinėti ir tyčiotis iš šito. Kvepia tragedija. Nesąmone. Totaliniu išpardavimu batų parduotuvėje. Dieve. Dieve. Kvepia stebuklu, kurio nereikia bijoti ar vengti. Kurio tikrai nenorėjau, arba norėjau, bet nebeprašiau, arba nebesitikėjau, bet tikėjau, bet nebesitikėjau, kuris atėjo nelaiku, per vėlai, per anksti, anachroniškai, sinchroniškai, anarchiškai, iš vidaus... kurio aš pati nekursčiau. Meluoju? Nekursčiau. Gal tik truputį, flirto lygmenyje. Gal tik labai būčiau norėjusi, bet nesijaučiau prievartaujama. Jaučiau dėmesį ir akis, įsmeigtas į mano asmenį. Prašiau to nedaryti. Aišku, nepakankamai  prašiau. Be to, myliu turėti savo namus, myliu ramybę namuose, tylą prie stalo, vakarinį apsipūtimą prie televizoriaus, beprotiškus vaikiškus garso takelius, sunkų kopimą ir retkarčiais įkopimą, gimines, kurie nieko apie mus nežino, bet norėtų galvoti teigiamai ir norėtų žinoti mažiau ir mažiau, ir mažiau... Draugus-nedraugus, kurie aiškūs iki skausmo, kurių problemos nagrinėjamos prie vakarienės, kurių bėdos užgeriamos taure raudono sauso vyno... Sava tyla. Kartais spengianti. Tada gera pabėgti ir sugrįžti. Svajoti apie pabėgimą, bet nepabėgti. Tikėtis, kad jau praėjo nesąmonių laikai, filmai tikrovėje baigėsi, atėjo metas “vakarui po staline lempa”... Bet. Visa tai nublanksta prieš vienintelį žodį, prisilietimą, žvilgsnį, kurio neįmanoma pajausti jutimo organais. Tai nenusakoma. Tai neparduodama, neperkama, neprageriama, neišduodama. Viso geriausio tam, kuriuo nesergu, bet kuriuo gyvenu. Gražiausių moterų, smagiausių ir ištikimiausių draugų, aukščiausių skrydžių ir lengviausių nusileidimų (be jų vis tiek neįmanoma). Mano slapta šypsena bus skirta tik tau, tau, kuris mano visatoje gimei tik prieš septynis mėnesius, o jau išaugai į tokį didelį medį. Po tavo šakom nedegina saulė, nebyra lietus. Ir žiedai.  

 

-          Šis pavasaris toks šaltas…

-          Gerai, kad nepražydo medžiai, kai vėl pašalo. Būtų viskas numirę.

-          O praeitą pavasarį taip ir buvo – medžiai žydėjo du kartus.

-          Ne, negali būti. Viskas buvo kaip visada. Medžiai žydėjo vieną kartą.

-          Palauk, tu ką – neprisimeni? Medžiai žydėjo du kartus. Aš tikrai prisimenu. Du kartus viskas žydėjo.

-          Nieko panašaus neprisimenu.

-          Gal ne visi medžiai žydėjo. Gal man pasirodė.

-          Nebent slyvos.

 

 

 

 

v