Trumpas
prisiminimų dienoraštis
Tiems, kas kakada
mylėjo
“…Niekada
neįsimylėsiu vėl…” - lyg man vienam dainuoja seras
Eltonas Donas. Jo švelnus,
ore virpantis balsas pamažu išblaško kasdienes mintis apie darbą,
karjerą ir...pinigus.Vėl eilinį kartą suvokiu, kad tai nėra svarbiausia gyvenime, nors be pinigų nebūna laisvės. Dainos
žodžiai ir melodija įsipina į
mano sielos pinkles ir kuo ilgiau klausausi,
tuo daugiau pasineriu į
tolimos vasaros prisiminimus. Jie lyg karštos
žarijos jau daugelį metų rūsena
mano širdies kertelėje,
nes tai buvo vienintėlės
ir nepakartojamos mano gyvenimo akimirkos.
Gyvenimo, kuriame jaučiausi
reikalingas ir laimingas....
Buvo rugpjūčio pabaiga. Giedras, saulėtas oras, šilta jūra, įkaitęs smėlis... Kas gali būti maloniau nei poilsis prie jūros. Pliažo malonumai mane visuomet viliojo, bet aš tuomet jau žinojau, kad Palangoje yra vyrų pliažas, o į jį renkasi beveik tik gėjai. Iš pradžių ilgai ieškojau kol jį radau, o nuejęs pasimečiau, nes pirmą kartą gyvenime pamačiau tiek daug nuogų vyrų.... Buvo labai nedrąsu, nenorėjau sutikti pažįstamų. Tik vėliau pagalvojau, kad ir tas pažistamas, jei jis jau guli čia, vadinasi, yra toks pat, ir neverta taip bijoti.
Suradau kopose atokesnę vietelę ir pradėjau mėgautis saulės spinduliais. Staiga prieina vaikinas, įdėmiai pasižiūri į mane ir sako : -"Labas! Prisimeni mane?" Tuomet gerai jį nužvelgiau ir net aiktelėjau. Tai buvo tas pats kaunietis, su kuriuo gal prieš pusmetį šokome gėju klube. Pirmą kartą mano gyvenime. -"Prisimenu", - pasakiau ir kažkaip netikėtai bandžiau nusukti akis nuo jo nuogo ir jau spėjusio šiek tiek įdegti kūno. Raimondas buvo jaunas ir simpatiškas vaikinas, bet kakas jame man nepatiko. Jis atsisėdo šalia ir pradėjo pasakoti apie pliažą, apie gyvenimą Kaune, apie savo draugus. Vaikinas buvo labai bendraujantis, tiesiog nenustygstantis vietoje. Kartais man atrodė, kad per daug. Gal tai mane labiausiai erzino. Jis kalbėjo ilgai, ir atrodė, kad nuoširdžiai, bet jo šelmiškas žvilgsnis nuolat glostė mano nuogą kūną. Galop Raimondas pažvelgė man į akis, akimirką pamąstė ir greitakalbe išpyškino, kad aš jam labai patinku. Todėl jis norėtų tiesiog čia pat vietoje imti mane ir... pabučiuoti! Na, to jau nesitikėjau. Lyg prievartaujamas nejaučiau jokio malonumo, kai jis keletą kartų bandė apžioti mano lūpas. Tada jis man dar labiau nepatiko. Galėjau su juo tik kalbėtis, bet nieko daugiau. Tuo metu netoliese išdygo nematytas vaikinas. "-Žiūrėk, neblogas bachūras stovi, aš jį pakalbinsiu, gal pavyks atvesti prie mūsų"- apsidžiaugė Raimondas. Ir nieko nelaukęs nupėdino prie jo. Mačiau, kad kalba labai drąsiai, tiesiog ima vaikiną už rankos ir bando vesti pas mane, bet šis ištrūksta ir lieka stovėti savo vietoje. Raimondas grįžo nusiminęs, bet pastėbejau, kad nerimsta, vis žvilgčioja į jį. Šis irgi atsisuka į mus, pasižiūri. Staiga pajutau, kad ir aš noriu pabendrauti su nepaistamuoju. Po kurio laiko Raimondas vėl nusprendė išbandyti laimę. Aš jį atkalbinėju, sakau, tu nekvailiok, gal mogus ne toks, gal bijo mūsų kompanijos, gal šiaip nenori. Bet Raimondas buvo užsispyręs ir šį kartą dar drąsiau nužingsniavo prie jo. Vis dėlto po kelių minučių Raimondui pavyko įkalbėti nepažistamąjį. Tik nustebau, kad atvedė jį lyg mažą vaiką, švelniai paėmęs už rankos. Naujasis vaikinas nedrąsiai atsisėdo šalia mūsų ir tylėjo, kalbėjomes tik mes su Raimondu.
Netrukus dangus pradėjo niauktis, ir mes nusprendėm trauktis iš pajūrio. Visą kelią iki miesto centro ėjom pėstute, ėjom gražiais pajūrio pušyno takeliais ir šnekėjom apie šį bei tą. Man naujasis vaikinas neatrodė nė kiek panašus į gėjuką. Jis buvo lieknas, tamsių neilgų plaukų, mėlynų akių, o jo nedidukai vienodi ingsniai nė kiek nepriminė linguojančios damos eisenos. Kai atėjom i centrą, oras vėl pasitaisė ir mes jau tuomet visi sutarėm, kad galim pratęsti pažintį gamtoje, prie tos pačios jūros. O kad būtų drąsiau nusprendėm nusipirkti skanaus vyno...
Netrukus suradom patogų ir pakankamai nuo pašalinių akių apsaugotą kopų kampelį. Visai netoli jūros tilto, prie Meilės alėjos. Tuo metu saulė jau ruošėsi kasdienėms vakaro maudynėms, o jos šiltai rausva spalva erotiškai nudažė mūsų trijulės įdegusius veidus. Susėdom kaip prie kortų kaladės, trikampe forma, vienas priešais kitą. Šalia manęs sėdėjo Raimondas, o priešais mus abu - naujasis vaikinas. Ir vėl Raimondas tapo vakaro vedančiuoju. Jis pilstė vyną, pasakė tostą už mūsų pirmąją pažintį… Suinojau, kad naujasis vaikinas yra vardu Dainius. Jis vilnietis, ką tik Kauno medicinos akademiją baigęs diplomantas, dirbantis ir tuomet jau garsioje vaistų gamybos firmoje Vilniuje. Atidžiai klausiausi Dainiaus pasakojimo, ir su kiekvienu jo žodžiu vis labiau jaučiau, kad šis vaikinas turi galingą nematomą trauką.Tik jo veidas tuomet dar manęs nekerėjo, kažkodėl nieko ypatingo jame neradau…
Nenumaldomai tiksėjo sekundės, minutės, valandos…Kartais atrodė, kad nebeturime apie ką kalbėti. Aš vis kažko laukiau. Širdis, mano nuolatinė patarėja, šį kartą keistai šokinėjo iš nerimo. Supratau, kad netrukus kažkas turi įvykti. Ir štai Raimondas pasiūlė žaidimą: atsisėdom visi viena eilute, aš pataikiau į viduriuką, įsipylėm vyno ir reikėjo jį išgerti mandriau, persikabinę vienas su kitu rankomis, o išgėrus reikėjo pasibučiuoti. O varge, ir vėl teko bučiuotis su Raimondu! Vėl nieko nepajutau. Netrukus į mane atsisuko Dainius. Jo pirštai palietė mano ranką, perkišo per mano alkunę savąją, abu išgėrėm vyno... Jo prisilietimas buvo visai kitoks, neapsakomai švelnus, su tam tikru aistros prieskoniu. Vėliau Dainius nusišypsojo, meiliai pažvelgė man į akis, jo lūpos priartėjo prie mano lūpų, ir tuomet pajutau jų drėgmę ir šilumą, begalinį švelnumą. Jo saldus, aistringas, užburiantis bučinys mane sudrebino lyg žemės drebėjimas! Aš apsvaigau iš laimės ir niekaip negalėjau suvokti, kas staiga man pasidarė. Į mane žiūrėjo mėlynos, geros akys, o jo plaukus vis dar tebespalvino besileidžiančios saulės spinduliai. Krante klyke žuvėdros, po kojomis byrėjo šiltas kopų smėlis...Pasijutau lyg pasakoje. Visas mano gyvenimas, mano pasaulis tą akimirką apsivertė aukštyn kojom. Niekada nebūčiau patikėjęs, kad galėsiu patirti tokį malonų aistros jausmą. Visa tai truko tik akimirką, bet po jos aš jau tapau visai kitoks.
Tuomet man netikėtai kilo mintis neužbaigti to susitikimo tik sį vakarą ir tik bučiniais. Norėjosi kažko daugiau, bet niekaip nedrįsau tai pasakyti Dainiui. Lyg skaitydamas mano mintis Raimondas paklausė jo: -"Gal pas tave yra laisvesnė vietelė, jau vakaras, tai galėtume dar mažumėle pasėdėti". Labai apsidžiaugiau tokiu klausimu ir mintyse tik maldavau, kad Dainius ištartų teigiamą atsakymą. Deja, mano nelaimei, jis apvertė aukštyn kojom visus mano planus ir svajones. Dainius paaiškino, kad gyvena pas vienišą senutę, o ji neleido pašalinių vestis į namus. Labai skaudėjo širdį, bet raminausi. Staiga Raimondas užsinorėjo i krūmus. Tuo metu Dainius greitai pasislinko arčiau manęs ir pakuždėjo į ausį: “-Nepergyvenk, aš šį vakarą tavęs nepaliksiu. Tu man labai patinki, aš turiu gerą vietelę”. Ir dar pridūrė, kad suprato, jog mudu su Raimondu nesam meiluiai. Iš tikrųjų mano pastangos įrodyti, jog mes esam tik šiaip pažįstami nenuėjo veltui. Oi, kaip vėl viskas nušvito šviesiomis spalvomis! Negalėjau patikėti, kad Dainius išsirinko mane. Aš už jį buvau 5 metais vyresnis, o Raimondas gal tiek pat u jį jaunesnis...
Ilgai nelaukę nutarėm visi skirstytis į namus. Dainius gyveno kolektyviame sode, dailiame nedidukame namelyje, aš irgi gyvenau netoliese, o Raimondas šiek tiek arčiau. Bet visiems buvo pakeliui, mes palydėjom Raimondą, o po to Dainius pakvietė pas save... Netrukus Dainiaus pirštai palietė elektros jungiklį ir nebyli tamsa užleido vietą jaukiai geltonai šviesai. Nedidelio kambarėlio kampe stovėjo paskubomis paklota lova. Tuo metu aš daugiau nieko nepastebėjau, tik lovą, nes visu kūnu jaučiau begalinę aistrą šios nakties valdovui. Dainius įjungė nedidelį magnetofoną ir iš jo pasklido nuostabi Eltono Džono muzika. Po kelių sekundžių mudu abu jau sėdėjome ant tos pačios lovos. Nepajutau, kaip mano virpantys pirštai palietė Dainiaus veidą, mano rankos slydo vis žemyn ir žemyn…”Tu labai švelnus”- tyliai sukuždėjo Dainius, ir lyg paliestas burtų lazdele, pasidavė mano rankų kerams. Netrukus abu mėgavomės motinos gamtos dovanotais stebuklais. Tos nakties nepamiršiu visą gyvenimą…
Vėliau Dainius pasiūlė susitikti kitą dieną bendrame pliaže. Jis atostogavo visą savaitę, ir kasdien mudu leidom nuostabias akimirkas.
Atėjo atsisveikinimo metas, buvo šilta rugpjūčio naktis. Atsimenu, kaip vėl dainavo mūsų abiejų mėgstamas dainininkas Eltonas Džonas, o mudu vienui vieni šokom švelniai apsikabinę paskutinį atsisveikinimo šokį... “Dieve, nejaugi aš jo daugiau nebepamatysiu?”- karštligiškai man nedavė ramybės mintis. Ir keikiau viduje save, kad nedrįstu šito paklausti Dainiaus. Vasaros romanas? Tai man atrodė perdaug neįtikinamai. Galų gale tvirtai suspaudžiau kumščius, sukandau dantis ir tyliai jam į ausį išlemenau:”Aš nenoriu tavęs prarasti…” -“Aš taip pat”- švelniai atsakė Dainius.Po to jis išsitraukė nedidelį popierėlį ir įkišo į mano kišenę. Ten buvo jo namų telefono numeris. Nuo to laiko mudu susitikdavom beveik kiekvieną savaitgalį. Vieną savaitgalį atvažiuodavo jis pas mane, kitą - aš pas jį. Taip jis tapo vieninteliu, pirmuoju mano mylimu žmogum, kokį tik turėjau savo gyvenime....
Nepraėjus
metams, jis išvyko į Daniją stažuotis. Žinau, kad ir šiandien ten gyvena,
sukūrė šeimą... Aš jau žinojau, kad taip bus, jis nieko neslėpė
nuo manęs. Nors jis pirmasis man ištarė ,,myliu". Pirmasis man
prisipažino, kad galėtų gyventi
kartu visą amžinybę...Žinojau, kad yra biseksualus, turi merginą. Ir inau, kad aš jam buvau vienintelis
ir paskutinis mylimas vaikinas
jo gyvenime, o jis prisiekė daugiau nelaužyti sau širdies
ir su niekuo nebebendrauti...
Ką
tik baigė dainuoti Eltonas Džonas..."Niekada neįsimylėsiu
vėl"...Šie žodžiai man labai įstrigo
į širdį. Gal todėl, kad tai pasakė ne tik dainininkas...Išklausiau
visą garso kasetę, kol išsijungė magnetofonas. Nežinau kiek kartų
dar klausysiu tų pačių dainų, nežinau kiek ilgai dar suksis ši nedidelė
kasetė. Ir jau nebežinau kas šiandien
tapo brangesnis -
Eltono Džono dainos ar pati kasetė. Jei ji ir suges, neišmesiu, nes
liks amžinas mano mylimo žmogaus
dovanotas prisiminimas ...Man
atrodo, kad aš jį vis dar myliu ir turbūt niekada nesiliausiu mylėjęs.
Gaila, kad nieko nebeįmanoma pakeisti. Visagalis laikas nenumaldomai
skuba per mano gyvenimą,
o aš esu bejėgis
prieš jį. Visa tai atrodo buvo taip neseniai, o už mano nugaros jau
praeita daugybė metų. Dar norėčiau sugrįžti į tas akimirkas,
nors kitame laike, nors kitoje vietoje, nes taip norisi pabūti laimingu. O mano širdyje aminai liks nepakartojami tolimos vasaros
pėdsakai...
Remigijus